Augustė Jasiulytė: mane į priekį veda idėjos (my ideas drive me forward)
Remote photography by Evelina Kvartunaite
Kaip pristatytumėte save?
Rašytoja, poliglotė, mama, kūrėja. Nuo vaikystės stebiuosi, kad gyvenu, kad Niekam pasidarė nuobodu ir sukūrė Viską. Žmonės sako, kad esu teatrališka, entuziastinga, labai daug šypsausi ir juokiuosi.
Kokia veikla užsiimate? Koks buvo jūsų karjeros kelias?
Nuoširdžiausias atsakymas būtų - mamystė ir rašymas. Studijavau Vilniaus universitete Skandinavistiką. Studijų metais svajojau apie akademinę karjerą, bet gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis išvažiavus su Erasmusu į šiauriausią pasaulio Tromsø universitetą. Šiaurės Norvegijos gamtos grožis mane tarsi pažadino ir privertė atsiminti tai, ką buvau pamiršusi – kaip man gera kurti ir rašyti.
Po bakalauro studijųm įstojau į magistrą Oslo universitete, bandžiau save įtikinti, kad gal man reikėtų siekti karjeros akademijoje, bet ji manęs nebevežė. Skandinavų kalbų žinios visą gyvenimą maitino finansiškai, bet mečiau magistro studijas Osle ir nėriau į darbus ir rašymą. Esu Osle vienu metu dirbusi barista kavinėje, norvegų kalbos mokytoja, aukle darželyje ir laiškų rūšiuotoja pašte. Esu parašiusi romanų, pjesių, novelių, rečiau rašau poeziją. 2026 metais išėjo mano pirmoji popierinė knyga vaikams “Žiurkėnytė Gilė ir jos pirmoji žvaigždė”, kuri taip pat yra Nacionalinio vaikų literatūros konkurso 2 vietos nugalėtoja. Jau daug metų vedu online Rašymo klubą, buriantį rašytojus, kurie nori kas savaitę jungtis į rašymo kartu sesijas. Tikiuosi, kad šiais ir / ar kitais metais pavyks išleisti romaną suaugusiesiems.
Kas jums svarbu asmeniniame gyvenime bei kas liečia karjerą? Kokias vertybes išskirtumėte?
Viena iš didžiausių mano šio gyvenimo pamokų - mokytis atrišti savo savivertę nuo pasiekimų iš išorės. Kai tik pastebiu, kad mano savivertės čiuptuvėliai ima tvirtintis prie apdovanojimų, skaičių soc. tinkluose, pinigų, net tų pačių santykių ar kitų atributų, švelniai primenu sau, kad gimiau verta ir niekas nepasikeitė. Už pagalbą mokantis šią pamoką dėkoju koučerei Osha Key. Kai siekiu tik dėl savęs, įsijungia mano vidinis kompasas, į gyvenimą beldžiasi pasiūlymai, laimingi atsitiktinumai ir neapleidžia magiškas realybės pojūtis. Labai džiaugiuosi, kad išsilaisvinau iš savo pačios susikurto kalėjimo, kuriame savo progresą vis lygindavau su kitų.
Kokie keliai jus atvedė į Prancūziją? Kur gyvenate ir galbūt gyvenote prieš tai?
Į Prancūziją mus atvedė tik šimtametis namas miestelyje netoli Nancy. Aštuonerius metus jį remontavome, mokėjome už jį susidariusią skolą, esame į jį suinvestavę arti 100 tūkst. eurų. Visą gyvenimą svajojau gyventi name su sodu.
Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu užsienyje?
Prisipažinsiu, kad sunku man atsakyti į šį klausimą. Vilniuje gyvenome 53 kv. M. bute, buvome jau jį išaugę keturiese (aš, vyras ir dukros). Atsikrausčius į didžiulį namą per tris aukštus Prancūzijoje, teko kovoti dėl vietos, kurią buvo pasiglemžę daiktai. Mūsų name trys kartos nėra išmetusios savo daiktų ir jame yra gyvenęs kompulsyvus daiktų kaupikas - horderis. Juokauju, kad literally valome savo giminės karmą. Sodas buvo virtęs džiunglėmis, nes nieks juo nesirūpino virš 15 metų. Išėjus iš namų teritorijos, Prancūzijoje kol kas trūksta saugumo jausmo, bendruomenės, neturim kam vaikų palikti. Bet nė kiek nesigailiu dėl mūsų sprendimo, nes mane Prancūzija šaukė jau daug metų. Atvažiavus čia į kasmetinius remontus, nesinorėdavo grįžti į Vilnių, jausdavau lyg čia, name, jau gyvena paralelinė mano versija, kuri it magnetas traukė likti.
Ko pasiilgstate būdama užsienyje?
Lietuvių kalbos, draugų, šeimos, gerai veikiančios biurokratijos, juodos duonos ir varškės.
Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje?
Įdomu, kad išvažiavus į Prancūziją, santykis su Lietuva išsitaisė. Gal tai tik sutapimas, bet gyvendama užsienyje pasijutau Lietuvai labiau reikalinga. Prieš mėnesį su savo knyga vaikams dariau turą po Vilniaus darželius, mokyklas ir bibliotekas. Jo beveik neplanavau, nes dažnu atveju mane pačią kviesdavosi. Pastebėjau, kad visur pasaulyje su lietuviais lengvai sukonektinu, myliu juos.
Kokios jūsų svajonės verčia jus judėti į priekį?
Beveik visas savo didžiausias svajones jaučiuosi išpildžiusi, mane į priekį veda idėjos - kai kurias jų paleidžiu, bet kitos - mane užvaldo, apsėda ir turiu jų imtis, ar tai būtų reels’as, ar tekstas, ar romanas.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Iš tylos, sapnų, nieko neveikimo, vaikščiojimo, pastaruoju metu - kai pavyksta ilgesnes distancijas vairuoti vienai su man patinkančia muzika.
Kokia veikla jus domina be darbų, gal turite kokių nors hobių, laisvalaikio užsiėmimų?
Skaitymas, daržas (pirmąkart gyvenime sodinu daržoves), dviratis.
Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?
Man su metais (ir didėjančiu vaikų skaičiumi) pačiai darosi vis sunkiau priimti drastiškus gyvenimo keitimo sprendimus - pati tuo įsitikinau, kai iš komforto ir saugumo Lietuvoje, persikėlėme į visišką nežinią Prancūzijoje. Mano nervų sistema nežinią dėl gyvenimo naujoje vietoje traktavo kaip pavojingą gyvybei. Bet laikausi tos nuomonės, kad geriau išdrįsti kažką padaryti ir net jei nepasiseks, nepatiks, žinoti, kad išdrįsai išbandyti tą gyvenimo scenarijų, nei švaistyti laiką, ruminuoti ir taip ir nesiryžti. Švelnus priminimas - mes visi mirsime.
Koks geriausias patarimas, kokį esate gavusi?
Visata neduotų tokio noro, tokio impulso, jei po to nesuteiktų resursų.
Kokią Augustę norėtumėte matyti ateityje? Kaip dėliojasi jūsų kelionė?
Išleidusią romaną suaugusiesiems, sveiką ir energingą.
How would you introduce yourself?
A writer, polyglot, mother, and creator. Ever since childhood, I have been amazed that I exist at all - that that Nothing got bored and created Everything. People often describe me as theatrical, enthusiastic, and someone who smiles and laughs a lot.
What do you do, and what has your career path been like?
The most honest answer would be: motherhood and writing. I studied Scandinavian Studies at Vilnius University. During my studies, I dreamed of an academic career, but my life turned upside down when I went on an Erasmus exchange to the world's northernmost university in Tromsø. The beauty of Northern Norway awakened something in me and reminded me of what I had forgotten - how much I love creating and writing.
After completing my bachelor's degree, I enrolled in a master's programme at University of Oslo. I tried to convince myself that academia was the right path, but it no longer inspired me. My knowledge of Scandinavian languages has supported me financially throughout my life, but I eventually left my master's studies and immersed myself in work and writing. At various times in Oslo, I worked as a barista, a Norwegian language teacher, a kindergarten assistant, and a postal worker sorting letters. I have written novels, plays, and short stories, and occasionally poetry. In 2026, my first printed children's book, Acorn the Hamster and Her First Star, was published. It also won second place in the National Children's Literature Competition. For many years, I have facilitated an online Writing Club that brings together writers who wish to participate in weekly co-writing sessions. I hope to publish my first novel for adults this year or next.
What is important to you personally and professionally? Which values stand out most?
One of the greatest lessons of my life has been learning to untangle my self-worth from external achievements. Whenever I notice my sense of worth attaching itself to awards, social media numbers, money, relationships, or other external markers, I gently remind myself that I was born worthy and that nothing has changed. I am grateful to coach Osha Key for helping me learn this lesson. When I pursue things for my own reasons, my inner compass activates, opportunities appear, happy coincidences knock at my door, and I retain a magical sense of reality. I am deeply grateful to have freed myself from the prison I built for myself - a prison where I constantly measured my progress against that of others.
What brought you to France? Where do you live now, and where have you lived before?
We came to France because of a century-old house in a town near Nancy. We spent eight years renovating it, paying off the debt attached to it, and investing nearly €100,000 into its restoration. I had dreamed my whole life of living in a house with a garden.
How would you compare your quality of life in Lithuania with life abroad?
To be honest, this is a difficult question to answer. In Vilnius, we lived in a 53-square-metre apartment, which our family of four had already outgrown. Moving into a large three-storey house in France meant confronting an entirely different challenge: reclaiming space from decades of accumulated belongings. Three generations had never thrown things away, and one former resident was a compulsive hoarder. I joke that we are literally clearing our family's karma. The garden had become a jungle after more than fifteen years without care. Outside our property, I still miss a sense of security and community. We have no one nearby to help with childcare. Yet I do not regret our decision for a second. France had been calling me for many years. Whenever we came for renovation trips, I never wanted to return to Vilnius. It felt as though a parallel version of myself was already living in that house, pulling me toward it like a magnet.
What do you miss most while living abroad?
The Lithuanian language, my friends, my family, efficient bureaucracy, dark rye bread, and cottage cheese.
How has your perspective on Lithuania and Lithuanians changed since moving abroad?
Interestingly, moving to France improved my relationship with Lithuania. Perhaps it is a coincidence, but I feel more needed by Lithuania now than I did before. Just a month ago, I toured kindergartens, schools, and libraries in Vilnius with my children's book. Most of these visits happened through invitations rather than active planning on my part. I have also noticed that I connect easily with Lithuanians wherever I meet them in the world. I genuinely love my fellow Lithuanians.
What dreams keep you moving forward?
I feel that I have already fulfilled most of my biggest dreams. What drives me now are ideas. Some I let go, while others completely take hold of me. When an idea possesses me, I have no choice but to pursue it - whether it becomes a reel, an essay, or an entire novel.
Where do you find inspiration?
In silence, dreams, doing nothing, walking, and lately, in driving long distances alone while listening to music I love.
What interests or hobbies do you have outside of work?
Reading, gardening - this is the first year I have ever grown vegetables - and cycling.
What advice would you give to people who are uncertain about life decisions or choosing their path?
As I have grown older - and especially as my family has grown - it has become harder for me to make dramatic life changes. I experienced this firsthand when we left the comfort and security of Lithuania for complete uncertainty in France. My nervous system interpreted the unknown as a threat to survival. Even so, I firmly believe that it is better to dare to do something, even if it does not work out, than to spend years wondering what might have happened. At least you will know that you were brave enough to live that version of your life. A gentle reminder: we are all going to die.
What is the best piece of advice you have ever received?
“The universe would not give you such a desire, such an impulse, without also providing the resources needed to follow it.”
What kind of Augustė would you like to see in the future? How do you envision your journey unfolding?
I would like to see a version of myself who has published a novel for adults, and who is healthy, energetic, and fully alive.