Ieva Davidavičiūtė-Doepel: Pradėk dar nepasiruošęs (Start before you’re ready)
Photography by Evelina Kvartunaite
Kaip pristatytumėte save?
Esu Ieva Davidavičiūtė – Doepel, buvusi veterinarijos gydytoja, šiandien dirbanti koučingo, terapijos ir mokymų srityje. Mane domina žmogaus vidinė struktūra: kaip mes mąstome, kaip reaguojame į spaudimą, kaip prarandame save ir kaip galime susigrąžinti vidinę kryptį.
Kokia veikla užsiimate? Koks buvo jūsų karjeros kelias?
Daugiau nei šešiolika metų dirbau veterinarijos gydytoja, daugiausia greitojoje pagalboje. Tai buvo intensyvus bei įdomus, atsakomybės kupinas laikotarpis. Ilgainiui supratau, kad noriu dirbti ne tik su pasekmėmis, bet ir su priežastimis – su tuo, kas vyksta žmogaus viduje. Taip perėjau į koučingą, terapiją. Dirbu su moterimis sveikatos priežiūros sektoriuje – padedu joms nubrėžti ribas, mažinti perfekcionizmą ir nebegyventi nuolat taikantis prie kitų.
Kas jums svarbu asmeniniame gyvenime bei kas liečia karjerą? Kokias vertybes išskirtumėte?
Man svarbūs sąmoningumas, atsakomybė už savo pasirinkimus ir vidinis sąžiningumas. Tiek gyvenime, tiek darbe man svarbu, kad žmogus gyventų pagal savo vertybes, o ne vien pagal kitų lūkesčius ar visuomenės primestas normas.
Kokie keliai jus atvedė į Nyderlandus? Kur gyvenate ir galbūt gyvenote prieš tai?
Į Nyderlandus atvykau 2008 metais dėl asmeninių santykių, taip pat dėl aukštesnio veterinarijos lygio, lyginant su Lietuva. Tais pačiais metais išmokau kalbą, įsidarbinau veterinarijos klinikoje ir pradėjau karjerą, kurią tęsiau šešiolika metų. Nuo pat pradžių Olandijoje jaučiausi kaip namuose. Šiuo metu gyvenu Roterdame, anksčiau gyvenau Delfte, Utrechte ir Amsterdame. Studijų laikotarpiu vienerius metus praleidau Vienoje (Austrijoje).
Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu užsienyje?
Gyvenimas užsienyje man suteikė daugiau erdvės kvėpuoti. Mažiau finansinės įtampos, daugiau saugumo, daugiau pagarbos vieni kitiems ir didesnis profesinis vertinimas. Lietuvoje gerai pamenu požiūrį į veterinarus – tiek visuomenėje, tiek net mano pačios giminėje dažnai skambėdavo pašaipos. Olandijoje pirmą kartą pajutau, kad mano profesija ir beveik šešeri metai universitete yra laikomi rimtu, pagarbos vertu pasiekimu. Kartais susimąstau, ar Lietuvoje aukštasis mokslas nėra nuvertėjęs. Nyderlanduose mažiau akcentuojamas statusas, pinigai ar išoriniai simboliai, ir tai leidžia gyventi ramiau, mažiau lyginantis su kitais.
Ko pasiilgstate būdama užsienyje?
Labiausiai pasiilgstu lietuvių kalbos, draugų, maisto ir gamtos, ypač miškų.
Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje?
Gyvendama užsienyje aiškiau matau tiek kolektyvinį nesaugumą ir įtampą, tiek stiprų poreikį įrodyti savo vertę. Lietuviai yra darbštūs, nagingi, atsparūs ir prisitaikantys, tačiau daugeliui žmonių vis dar trūksta vidinės laisvės būti savimi. Manau, kad tai yra tiesioginė daugiau nei 150 metų trukusios rusų priespaudos ir okupacijos pasekmė.
Kokios jūsų svajonės verčia jus judėti į priekį?
Noriu prisidėti prie gilesnių pokyčių sveikatos priežiūros sistemoje, kad moterys, dirbančios joje, neperdegtų tyliai.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Įkvėpimo semiuosi iš gyvenimo įvairovės ir žmonių istorijų. Mane maitina psichologija, mokslas, knygos, podkastai, kelionės. Esu žmogaus vidinio pasaulio tyrinėtoja, ir tas pasaulis – tiek mano, tiek kitų – mane kasdien stebina. Dažnai suvokiu, kad “žinau, jog nieko nežinau.”
Kokia veikla jus domina be darbų, gal turite kokių nors hobių, laisvalaikio užsiėmimų?
Man svarbus fizinis judėjimas, buvimas su šeima ir prasmingi pokalbiai. Mėgstu būti gamtoje, jos man čia trūksta. Labai mėgstu skaityti ir studijuoti, šiuo metu studijuoju psichologiją. Groju fortepijonu. Su vyru turime bendrą hobį – šokame argentinietišką tango.
Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?
Pirmiausia sustok ir išgirsk save, o ne aplinkinių balsus. Tada pasirink, net jei nėra aiškumo. O kai jau pasirenki, eik visu šimtu procentų. Tik nuėjus kelią iki galo tampa aišku, ar jis buvo tinkamas. Dauguma vadinamų klaidų iš tiesų yra tik pamokos.
Koks geriausias patarimas, kokį esate gavusi?
Kad norint pradėti judėti nereikia būti pasiruošusiai ir turėti konkretų planą. Aiškumas ir planas ateina judant pirmyn. “Start before you’re ready” - tai ne tik geriausias patarimas, bet ir mano didžiausias iššūkis.
Kokią Ievą norėtumėte matyti ateityje? Kaip dėliojasi jūsų kelionė?
Noriu likti smalsi, atvira patirtims ir žmonėms, bei sąžininga sau. Mano kelionė nėra apie „daugiau“. Ji apie gylį, prasmingą darbą ir vidinę ramybę, kuri neatsiranda atsiribojus nuo pasaulio. Ji atsiranda išdrįsus jame būti ir priimti jį tokį, koks jis yra.
How would you introduce yourself?
I am Ieva Davidavičiūtė-Doepel, a former veterinarian who now works in the field of coaching, therapy, and training. I am interested in the inner structure of human beings: how we think, how we react to pressure, how we lose ourselves, and how we can regain our inner direction.
What do you do? What has your career path been like?
I worked as a veterinarian for more than sixteen years, mainly in emergency care. It was an intense and interesting period full of responsibility. Over time, I realized that I wanted to work not only with the consequences, but also with the causes—with what goes on inside a person. That's how I transitioned to coaching and therapy. I work with women in the healthcare sector, helping them set boundaries, reduce perfectionism, and stop constantly adapting to others.
What is important to you in your personal life and career? What values would you highlight?
Consciousness, responsibility for my choices, and inner honesty are important to me. Both in life and at work, it is important to me that people live according to their values, not just according to the expectations of others or the norms imposed by society.
What brought you to the Netherlands? Where do you live now and where did you live before?
I came to the Netherlands in 2008 for personal reasons, as well as because of the higher level of veterinary medicine compared to Lithuania. In the same year, I learned the language, got a job at a veterinary clinic, and started a career that I continued for sixteen years. From the very beginning, I felt at home in the Netherlands. I currently live in Rotterdam, but I used to live in Delft, Utrecht, and Amsterdam. During my studies, I spent a year in Vienna (Austria).
How would you compare your quality of life in Lithuania with your life abroad?
Living abroad has given me more breathing space. There is less financial stress, more security, more respect for one another, and greater professional recognition. I remember well the attitude towards veterinarians in Lithuania – both in society and even in my own family, there was often ridicule. In the Netherlands, for the first time, I felt that my profession and almost six years at university were considered a serious, respectable achievement. Sometimes I wonder if higher education in Lithuania has been devalued. In the Netherlands, there is less emphasis on status, money, or external symbols, which allows you to live more peacefully, without comparing yourself to others.
What do you miss when you are abroad?
I miss the Lithuanian language, my friends, food, and nature, especially the forests, the most.
How has your attitude towards Lithuania and Lithuanians changed since you started living abroad?
Living abroad, I can see more clearly both the collective insecurity and tension and the strong need to prove one's worth. Lithuanians are hard-working, skilled, resilient, and adaptable, but many people still lack the inner freedom to be themselves. I think this is a direct consequence of more than 150 years of Russian oppression and occupation.
What dreams drive you forward?
I want to contribute to deeper changes in the healthcare system so that women working in it do not burn out silently.
Where do you get your inspiration?
I draw inspiration from the diversity of life and people's stories. I am nourished by psychology, science, books, podcasts, and travel. I am an explorer of the inner world of human beings, and that world—both my own and that of others—amazes me every day. I often realize that "I know that I know nothing."
What activities interest you outside of work? Do you have any hobbies or leisure activities?
Physical activity, spending time with my family, and meaningful conversations are important to me. I like being in nature, which I miss here. I really enjoy reading and studying, and I am currently studying psychology. I play the piano. My husband and I have a shared hobby—we dance Argentine tango.
What advice would you give to people who are unsure about their decisions and life choices?
First, stop and listen to yourself, not the voices around you. Then make a choice, even if you are not sure. And once you have made your choice, go for it 100%. Only when you have gone all the way will it become clear whether it was the right choice. Most so-called mistakes are actually just lessons.
What is the best advice you have ever received?
That you don't have to be ready and have a specific plan to start moving forward. Clarity and a plan come as you move forward. "Start before you're ready" is not only the best advice, but also my biggest challenge.
What kind of Ieva would you like to see in the future? How is your journey shaping up?
I want to remain curious, open to experiences and people, and honest with myself. My journey is not about "more." It's about depth, meaningful work, and inner peace, which does not come from distancing yourself from the world. It comes from daring to be in it and accepting it as it is.